Karolinos Monstavičiūtes

Patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti ar įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo. Ši tema mūsų visuomenei yra aktuali, dėl jos vyko daug diskusijų, bet galutinio sprendimo patyčioms mažinti vis dar nežinome. Kiekvienas besimokantis arba jau mokykla baigęs žmogus yra patyręs patyčias, tik vieni daugiau, kiti mažiau. Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose ne tik mokyklose, bet ir kiemuose, namuose, bei visur kitur, kur vaikai susitinka ir bendrauja. Bet daugiausia patyčių vyksta mokykloje.
Lietuvoje patyčias (tiesiogiai ar netiesiogiai) patiria apie 70 proc. vaikų. Nors patyčių paplitimas, kaip rodo 1994–2006 m. duomenys, tarp Lietuvos mokinių reikšmingai suma¬žėjo, vis tiek yra didžiausias tarp daugelio Europos šalių ir daug didesnis nei JAV ir Kanadoje. Vis dėlto patyčių tarp Lietuvos mokinių, ypač pastaruoju metu, kiek mažėja. Tai teikia vilties, kad pradėta patyčių prevencijos programa jau pradeda duoti rezultatus. Nors 27%. mokinių teigia 2–3 kartus per mėnesį arba dažniau patiriantys pa¬tyčias (palyginimui: Švedijoje – tik apie 4%, Latvijoje ir Estijoje apie 22%, Rusijoje 16%, Vokietijoje 14%). Patyčių iniciatoriai ir aukos dažniau yra berniukai nei mergaitės. Dažniausiai tyčiojamasi iš 11–13 metų mokinių, o tyčiojasi iš kitų – 15-mečiai.
Nelaimingi atsitikimai nulėmė 75% 15–17 metų jaunuolių mirčių. Šioje amžiaus grupėje dažniausios mirties priežastys – žūtys transporto įvykių metu ir savižudybės.
Patyčios gali apimti fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą. Patyčios yra žmogaus teisių pažeidi¬nėjimas. Jos yra vienas iš pagrindinių veiksnių, smarkiai žalo¬jančių vaikų psichikos sveikatą ir trukdančių saugiai jaustis mokykloje, namuose, gatvėje. Patyčias apima: priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, pažeminimas, erzinimas. Kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Tai leidžia atsirasti kitiems sutrikimams – depresijai, nerimo sutrikimams ir panašiai. Nuolat susiduriantys su bendraamžių patyčiomis galvoja apie savižudybę. Tokios mintys rodo vaikams kylantį beviltiškumą, negalėjimą išspręsti patyčių situacijų ir didelį pagalbos poreikį.
Lietuva ėmėsi įgyvendinti viena veiksmingiausių pripa¬žintą „Olweus“ patyčių prevencijos programą. „Olweus“ patyčių prevencijos programa yra taikoma Norve¬gijoje, JAV (36 valstijose), Švedijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse. Duomenys rodo, kad per vienerius metus programoje dalyvaujančiose Norvegijos mokyklose patyčių sumažėjo 30–70%, taip pat pagerėjo tvarka klasėse, santykiai ne tik tarp bendra¬amžių, bet ir tarp mokinių ir mokytojų, padažnėjo pozityvios nuostatos mokyklos atžvilgiu, reikšmingai sumažėjo asoci¬alių poelgių.
Problemai spręsti universalaus būdo nėra, tad sunku tinkamai patarti. Mūsų manymu, tikriausiai sutiksite, kad ši problemą galima išspręsti pakeitus tėvų ir mokinių mąstymą, supažindinus juos su realiomis pasekmėmis. Tačiau nereiktų tikėtis, jog viskas išsispręs greitai ir be papildomų kliūčių. Mokyklos chuliganų, nevengiančių pasišaipyti, reikėtų gailėti. Anot psichologų dažniausiai šaiposi vaikai, kurie patys jaučiasi nemylimi, nevertinami, nepasitiki savimi. Šaipydamiesi jie tarsi iškelia save aukščiau už auką, pasijunta viršesni, stipresni, tampa lyderiais.